Kai paskutinį kartą išėjau iš savo darbo kabineto, po trisdešimties metų darbo, mane apėmė keistas jausmas. Viena vertus didžiulė džiaugsmo banga, lyg būčiau išsilaisvinęs. Kita vertus gąsdinanti tuštuma. Tarsi visas mano gyvenimo pamatas būtų sugriuvo. Nebebus ankstybinių pabudimų, skubėjimo prieš laikrodį, perskaitytų el. laiškų ar kamščių. Argi ne svajonė? Tačiau po kelių savaičių tyla tapo slegianti. Pradėjau galvoti: *O kas dabar? Kas aš esu, jei nebėra kolegos, viršininko, mašinos rato?*
Pirmasias dienas užkišau namų ruošos darbais: valymu, virtuve, tvarkymu, skalbiniais. Tačiau labai greitai supratau, kad ne dėl to laukiau pensijos. Tas nerimastingas veržimasis neužpildė tuštumos tik pabrėžė ją. Jausdavausi atidėta į šalį, tarsi užmirštas senas baldų.
Vieną rytą, su arbatos puodeliu rankose, atsisėdau prie lango savo patogioje kėdėje. Pirmą kartą ilgam be skubėjimo. Medžių šakelės, švelniai suptos vėjo, saulės spinduliai, prabylusys pro debesis, žvirblių čiulbėjimas… Ir staiga nušvietimas: *Galiau galiu tiesiog būti.* Ne dėl kitų, ne dėl algos ar darbo užduočių. Tik sau pačiam.
Ištraukiau tą knygą, kuri mėnesius gulėjo ant nakties staliuko nepaliesta. Skaičiau lėtai, mėgavausi kiekvienu žodžiu, kiekvienu karšto arbatos gurkšniu. Tai buvo grįžimas prie tos užmirštos moters, kuri kadaise svajojo rašyti, skaityti, mokytis. Mėgstamų romanų perleidimas tapo ne tik pomėgiu tai buvo naujas gimimas.
Pamažu vėl pradėjau vaikščioti. Iš pradžių sunku, kojos sunkios, kvapas trumpas. Tačiau diena po dienos tapo lengviau. Parko suolelis mano priebėga; ežero takeliai kelias į vidinę ramybę.
Supratau paprastą tiesą: laimė slypi mažuose dalykuose. Šiltas pledas vakare, obuolių pyrago kvapas, pokalbis telefonu su drauge Birute, mezgimo virbalų džiaukšėjimas senoje Paryžiaus šansonėje. Daryti tai, ko norisi, o ne dėl pareigos. Be kaltės. Nenorint nieko įrodyti.
Mano vaikai kartais sako: *Mama, tu visą dieną sėdi uždaroj?* Taip, ir pirmą kartą man tai patinka. Visada buvau apibrėžta per kitus: dukra, žmona, motina, kolegė… Šiandien esu tik aš pati. Ir tai nepaprasta malonumas.
Pradėjau rašyti sąsiuvinį, kur užrašau mintis, norus, naujus receptus išbandyti. Kartais atsiminimus savo anūkams. Arba sau pačiai, kai nerimas vėl sugrįžta.
Daugiau nebebijau senatvės. Išmokau mylėti paprastų dienų grožį. Jei šie žodžiai jus paliečia, atsiminkite: pensija nėra pabaiga. Tai naujas skyrius, kurį galima rašyti taip, kaip pats nori. Leisk sau būti laimingam. Galiau leisk sau gyventi sau pačiam.
